Eilėraščiai Lietuvai

Jau praėjo daugiau kaip 13 metų po didingojo kovotojo už lietuvybę Justino Marcinkevičiaus mirties. Jo kiekvienas plunksos slinktelėjimas buvo pripildytas atsidavimo Lietuvai. Bet tarpe šiandienos jaunųjų meninkų, neatsiranda nė vieno pasiryžusio kurti patriotinio turinio gaidas. Nėra tame jokios nevalyvos valios, užtatai vyresnės kartos, ir tos, apleidžia lietuvybę mene. Žinoma randasi išimčių, tokių kaip Antanas Skučas, Karolis Zikaras, Aleksiejus Luchtanas bei Tomas Mitkus. Tautinis apatiškumas reiškėsi ir tarpukarinėje Lietuvoje. Kodėlgi Maironis buvo išjuoktas keturvėjininkų? Ogi dėl pernelyg taikaus ir ženkliai gerėjančio gyvenimo. Nesiekiu, idant būtų atsisakyta visų XXI a. patogumų, o kad mes nors dieną pamąstytume kur dabartinė gyvenimo vaga veda. Žemiau paskelbtus eilėraščius skiriu jaunimui kovojančiam už tautinį sąmoningumą. Būkite jūs ryšininkai naujosios Lietuvos, jaunimo Lietuvos.

Prarijo mano sielą
Pabaisa iš skaidrių žvynų.
Jos akim tekėjo ašaros deguto,
Smelkiančios nuogąstaujančių prakaitu.

Į upes išvilnijo tas prakaitas rūgštus,
Pro žaliuojančius beržynus,
Pro gelstančias pievas,
Tenais išbarstė savo sėklas piktyvas.

Vienoj iš jų mano siela,
Nelaiminga ir vieniša,
Ji blogio pakerėta,
Išaugo į garšvą nerūpestingą.

Ūmai būčiau suvokęs,
Kad kovą galėjau dar laimėti.
Jei ne sveikas švytėti,
Nors išsekęs danguje ilsėtis.

Parašyta dieną prieš tėvo dieną.

Iš ugnikalnio išsiveržusi lava
Tekėjo sraunia vaga,
Bet jos kelią užstoję lietaus lašai
Ją sustingdė į perlitą.

Nuo kalno papėdės raudonspalvė kariauna
Žygiavo karan.
Bet iš dangaus leidos šviesa
Mėlyna, it ryto rasa.

Mėlynos būtybės palietė žemę sausą,
Pakėlę savąsias akis ir rankas,
Jos šokti pradėjo su kariauninkų kuopa.

Pirma išgąsčio, vėliau ramybės suptyje,
Susiliejo į naują butybę violetinės spalvos:
Ir raudonos, ir mėlynos.

Parašyta per tėvo dieną.

Guli karšinčius patale,
Kojos sustingę, apmirę.
Skausmo kamuojamas kraipo galvą,
Kad tik pamirštų savo paliegusią naštą.

Iš prieškambambario pasklinda šviesa.
Tas tyrumas ir skaidrumas priminantis vaikystės dienas
Ir tylius vakarus po linguojančiais klevais.
Toji šviesa pasireiškė save — tatai buvo katinas juodas.

Už pakaušio lėkštės formos aureolė.
Jos šviesa pripildė senį gyvybės,
Regis tuoj šoks ir šuoliuos pas anūkus senai bematytus.

Kojos sustingę, nė neketina krutėti,
Bet tai jo neslegia dabar,
Pamiršo kančią, pamiršo gėlą ir visas negandas gailias.

Parašyta dieną prieš Sąjūdžio dieną.

Ankstyvą pavasario rytą
Vyksta renginys vangus.
Sėdi moterų eilė,
Su jarmulkom ant galvos.

Ką jūs slepiate?
Tyliai sau pamąstau.
Nuo kėdžių pakyla ir vedėjun švytruoja,
Jos tampa renginio scena.

Nukelia galvą dengiančias jarmulkas.
Nė plauko neregėti jose.
Prašo, ne, maldauja joms pagelbėti skubiai.

Jos mato skerdžių jame,
Tikis būti išganytos ir nuo sunkumų apvalytos.
Susilieja visos į vieną, ligota motiną Lietuvą.

Parašyta dvi dienos po Sąjūdžio dienos.

Saulė degino mano odą.
Žemė drėgo nuo kūno ašarų.
Smegau vis į gylį.
Dirva tapo mano oda.

Nepakeliamas skausmo kilo,
Kaip jūros garai kyla į dangų,
Taip pajutau Atlaso kančią.
Kokčiai, nejaukiai, netgi baugščiai žvelgiau
Į dangų pliką, visą pyktį ir nedarną Žemėje.

Žmonės draskė mano odą su arklais,
Ją prakaitu karštu girdė.
Suvokiau tuomet, medžiai, saulė ir visata perdėm visa
Yra darbas, veiksmas ir nesustabdomas spėkas.

Parašyta trys dienos po Sąjūdžio dienos.

Laukas plikas, akmenuotas,
Lyg žarijom apšlakstytas jis pilkuoja.
Einu basas, pėdas gelia.
Sustoju išgirdęs

Už kalvos ne taip jau toli
Aidėja vilkų gaujos staugimas.
Baisus klyksmas,
Gyvis paskerstas.

Sukaukia vienas, kiti atkartoja
Ir vis garsiau link manęs artėja.
Vienas, dešimt, rodos šimtas
Pilkų vilkų su išokusiomis artilerijomis.

Su kiekvienu šuoliu.
Per rūškanotą miglą.
Laibom ir išvargusiom kojom žemėn duriu.
O kad akmenų viršūnės duria!

Skausmą su seilėm prariju.
Rodos, tuoj paslysiu nuo drėgnų smaigalių.
Bet bėgu, lėkiu, sprunku,
Kad tik vėliau būtų ramu.

Vilkai, lyg kokia artilerija,
Švino kausmais manyn taikosi.
Pro kojas prašliaužia gyvis.
Žali žvynai ir geltona karūna — žaltys.

Link belapio rekečio nušliaužęs,
Apvyniojęs jo storą žievę,
Atsispyrė ir lyg spyruoklė šoko.
Štai net vilkai nustoję loti.

Nustėrę žvelgė į vaizdą neregėtą.
Žvynai saulėj sublizgėjo.
Vilkų akys jie sušvytiejo.
Tokia kaitra, tokia šviesa, idant rega juos aplydėjo.

Tik balti vyzdžiai jau sausi
Žvelgė dangun apvilti.
Žaltys nusileidęs per akimirką pradingęs,
Tik šį vieną atsiminimą palikęs.

Parašyta dvi dienos prieš Valstybinę (Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo) dieną.

– Pakelk mane nuo šio pliko lauko,
Ten, kur šviesa suslieja su tamsa,
Kur saulės spinduliai išsilieja į visumą,
Kur man nebūtų baugu niekada.

– Nerangūs ir ūmūs tavieji žodžiai
Bei sklindanti kūno šiluma,
Kontrastuojanti su mentos tyluma.
Rodos ankstyvieji mirties gaiveliai.

Brolau, mielasis neleisk širdin nevilties.
Dar jautystės žiedlapiai nenuvyto,
O jau rangais.
Palūkėk ir pajusi kaip išgysi,

– Nerandu dėl ko ir kam gyventi,
Vis kyla klausimas – kodėl?
Pavargu atsakymo ieškoti.
Negeidžiu širdgėlą išgyventi vėl.

– Radau aš kelią moksle,
Sielos-dvasios paieškoj.
Ir man niekas nestovėjo vietoj,
Kol vienoj tiesoj atradau stiprybę.

Ir tai buvo mūsų tėvynė,
Pagimdyta iš ilgabarzdžių žinių
Ir narsiųjų pluksnos vedlių.
Iš to ir kyla dvasios galybė.

– Neaišku man kodėl,
Bet tavo žodžiuose įžvelgiau teisybę.
Rodos grįžo stiprybė vėl
Ir galybė tikėjime tėvyne.

Parašyta per Valstybinę (Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo) dieną.

Aštrūs sielos nagai kūnan įsilieja.
— Tas darbas pilnas meilės ir vilties,
Išnyko per vieną akimirkos mirktelėjimą
Ir paliko mane vieną, pilką, piktą.

Ašaroms besiliejant, žodžiams išretėjant,
Jaunojo žilabarzdžio sielai jį paliekant
Visą išgamą žemiškosios būties.
Sumurmi jisai vieną „Reikės“.

Siela kūniškuosius vartus atvėrus,
Su savim visus atsiminimus pasiėmus,
Paliko kūną akmenų skeveldrų šalyje,
Pakilo Peklon, ieškoti vėlių Ateityje.

Tik vienas žaltys visa tai regėjo,
Ir akutėmis pailgomis norėjo
Sušvisti ir priminti, kad laiko dar likę,
Žvakė dar rusena, ji gali vėl nušvisti.

Po ąžuolo šimtamečio šaknimis,
Velnias, Giltinė ir Pykulis stovėjo
Ir atvykėlės dvasios nepatikėjo.
Vieningu balsu paliepę:

— Neteks tau išvysti Patrimpo,
Kol savosios dalios žemėj neatliksi.
Tavo darbas būt kūrėju,
Visų žmonių mentos ūgnies įkūrėju.

Tol neįleisim Peklon,
Ikikolei neatliksi savosios
Dieviškosios valios paskirtos priedermės
Bei neišdegsia gyvybės žvakė.

Dvasia kūnan grįžo su didžia sielvarta.
Gyventi nesinori,
O iš mirties nieko neišloši.
Teks gyventi pagal šventąją valią Praamžio visagỹnio.
Parašyta 4 dienos po  Žalgirio mūšio dienos.

Bičius esu, bites prižiūriu.
Nesvetimas man šis darbas.
Malonus ir artimas manų draugių duzgesys.
Dažnai susimąstau, kad aš esu korio narys.

Net ir tvanai,
Daugumos praminti tinginiai,
Man yra artimi draugai.
Džiaugiuosi, kad galiu jais rūpintis uoliai.

Deja, tik tu,
Bite save pasivadinęs,
Nepritinki prie kitų.

Nusovoki nei tu, nei aš
Kokia tavo duotoji valia.
Neaišku ar turėjai gimti ten ar čia.

Parašyta dieną prieš Dagotuves.

Iškilo faraziejų banga
Iš garklinančio gurguliavimu girdimo vandens.
Virš jų galvų švytėjo palaima.
Taip, jie praskyrė žemę nuo gyvybės tekmės.

Trys laikė tris vienodas knygas
Su antrašte „Nuodėmė“.
Žemyninės plokštės, lyg liūtai įsiautę, viena kitą draskė.
Taip, jie praskyrė žemę nuo gyvybės, tekmės.

Gyvatatės šnypštė,
Šuvos lojo, 
O gaspadinės mirties patalus klojo.
Taip, jie praskyrė žemę nuo gyvybės tekmės.

Pasklido iš Eridu šviesa,
Tai senųjų Šumerų ir Izraelitų dievų kova.
Nelaimingi kas joje atsidurs, nes
Taip jie praskyrė žemę nuo gyvybės tekmės.

Parašyta dieną po konstitucijos dienos.

Pradėta rašyti 2024 m. dieną prieš tėvo dieną.