K. Žitkevičius. Vaiko svajonė

Nūnai [besimokančios] jaunosios kartos didžiausias rūpestis reiškiasi Mokslu.

Mokslas atveria galimybių vartus.

Mokslas — pinigai.

Tūlam lietuvaičiui tokios mintys ne tik yra kasdienybės šurmulys, bet ir tikrovė. Jiems Mokslas yra gyva būtybė su jausmais, norais ir asmenybės bruožais. Tai ne žmogus, o pusdievis, regis tuojau tapsiąs ir dievu. Tikiuosi nereikia aiškinti kodėl taip veizdėti institucinį mokslą nėra sveika. Nereikia kaltinti jaunimo, iki kol nepabaigė mykyklos, ne jie, o jų motinos ir tėvai kalti. Jų tėvai užaugo tarybėneje sistemoje, gimumsiems laisvoje Lietuvoje — tarybiškumo prislėgusioje aplinkoje. Tarybinėje santvarkoje mokslas ir buvo Dievas. Mokslą valdė tarybinė valdžia, todėl jis nebuvo laisvas. Niekados nebuvo laisvas. Mokslas iš didžiosios „M“ yra instutucija. Tikrasis mokslas reiškiasi pačiame žmoguje, jo galimybėje keisti ir keistis, t.y. keisti aplinką ir nuo aplinkos imtinai keisti patį save. Visgi kam mokytis, dėl turtų ar tėvynės?

K. Žitkevičius atsako — dėl tėvynės. Jo epe „Vaiko svajonė“ aprašomos lyrinį „aš“ kamuojančios abejonės ar rinktis mokslą, ar gimtinę. Mat, prieš šimtmetį, kai eilėraštis buvo išleistas, rinktis mokslą reiškė ilgam išvykti iš namų. Ilgai ir sunkiai svarstęs nusprendžia mokytis ir su mokslo žiniomis „Draugijas geras įsteigsiu,\ Šviesiu lietuvius karštai“. Paviešindamas interneto platybėsę šį redakuotą į bendrinę kalbą epą, geidžiu nors vieną jaunuolį įkvėpti siekti mokslo-savišvietos.

Vyr. Red.

Mintys slegia mano širdį,
Neria galvą sopuliuos,
Bet skausmo nieks negirdi!
Kas mane išlaisvins?!.


Mano galvą žemėn sveria
Ateitis nežinoma,
Ji į skausmą mane neria?
Jos ir siela slegiama.


Nežinau, mat, kur aš būsiu,
Už metelių, už kitų.. .
Ar čia pat namie pražūsiu
Nuo nelaimiu buitiškų.


Ar gal mylimas tėvelis
Leis į mokslą kur kitur?
Būčiau linksmas, kaip paukštelis,
Išvažiuodamas svetur.


Kiek tuomet aš sužinočiau
Man nežinomų daiktų!
Ir kitiems papasakočiau
Daug žinių nepaprastų.


Bet, Dievuliau, reikia važiuoti
Man iš krašto Lietuvos,
Reikia iš skausmo ašaroti!..
Ne, nebus to niekados!


Kaip reikėtų man atsiskirti
Nuo tėveliu mylimų
Ak, Dievuliau, kiek patirti
Tektų ašarų, skausmų!


Taip aš myliu tą namelį,
Tuos žaliuosius laukelius,
Ten tarp krūmų tą upelį,
Visus mano takelius.


Na, o jei tektų važiuoti,
Ką tuomet reikėtų daryti?!..
Et geriau daugiau žinoti,
Negu mokslo nematyti.


Nors ir reikėtų atsiskirti
Ir keliauti kur kitur,
Ir vargų baisių pritirti,
Vis nežūsiu ir svetur!


Melsiu Dievo padėjimo,
Siūsiu maldas visados
Nebijosiu nuliūdimo,
O vargų — niekados!


O kai mokslą jau pabaigsiu,
Tai darbuosiuosi uoliai,
Draugijas geras įsteigsiu,
Šviesiu lietuvius karštai.


Daug darysiu dėlei tėvynės,
Dėl meiliosios Lietuvos:
Negailėsiu net krutinės,
Nei sunkių vargų naštos.


Tik, Dievuli, tos svajonės
Teįvyksta kaikuomet,
Melsiu Tavo aš malonės,
Siųsiu maldas visuomet.


Duokit man kantrybę, duokit sveikatą,
Duokit iš kelio nepaklyst,
Kad sulaukęs gero meto
Gaučiau vaisių jau išvyst.

K. Žitkevičius

Nuotraukos šaltinis: https://www.epaveldas.lt/preview?id=C1B0004651436

Ištrauka iš „Ateties“ 1911 m. (Nr. 4), p. 114-115.

Pradėta rašyti 2024 m. 3 dieną po Kultūros dienos.

Pabaigta rašyti 2024 m. 5 dieną prieš Jorės šventę.